Gintaras: fizinės ir cheminės savybės, susidarymas ir gavyba, papuošalai, panaudojimas medicinoje

Gintaras– nuostabus gamtos kūrinys, savo grožiu ir paslaptingumu jau gilioje senovėje viliojęs žmogų. Liaudies dainų apdainuotas, legendų apipintas, antikos poetų ir mokslininkų išgarsintas jis tapo žmonijos kultūros istorijos dalimi.

Gintaras yra ne tik grožio mėgėjų, bet ir mokslininkų stebėjimo objektas.

GINTARO FIZINĖS IR CHEMINĖS SAVYBĖS

Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, tačiau iš tikrųjų pagrindinė švaraus gintaro spalva yra šviesiai geltona (žr.1 pav.). Visos kitos spalvos bei atspalviai priklauso nuo priemaišų ir šviesos skaidymo optinių efektų. Mikroskopiniais tyrimais nustatyta, kad įvairių atspalvių neskaidraus rudo gintaro spalva susidaro dėl daugybės jį užteršusių smulkių augalinių audinių dulkių (žr.2 pav.). Įvairių atspalvių rausva gintaro spalva priklauso nuo oksidacijos laipsnio.

1 pav. Švarus gintaras 2 pav. Gintaras užterštas audinių dulkėmis

  • Gintaro kietumas pagal Moso skalę- 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3. Absoliučiai skaidraus gintaro lyginamasis svoris-1,1, putų pavidalo gintaro tūrio masė lygi 0,93-0,96, vadinasi, jis plaukia vandenyje, skaidraus gintaro tūrio masė- 1,096.
  • Gintaras lydosi apytikriai 3750C temperatūroje. Nė viename tirpiklyje gintaras visiškai neištirpsta: metilo alkoholyje ištirpsta 20-25% gintaro medžiagos, eteryje-18-23%; acetone- ̴23%. Vidutinė elementinė gintaro sudėtis pagal R.Klepsą: C-78,55%,H -9,64 %, O-11,81 %. Trinamas įsielektrina neigiamai.
  • Šviesos lūžio rodiklis-1,530-1,547, kietumas- 2-2,5,tankis-890-1098 kg/m3

GINTARO SUSIDARYMAS IR GAVYBA

Pirmą kartą gintaras minimas X a.pr.m.e.asirų dantiraščiuose. Gintaru labiau susidomėta XVIII ir XIX amžiais, kai imta plačiau jį naudoti buityje. Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Miškuose augo sakingos pušys, klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Bėgant laikui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto gintaru. Baltijos gintaras yra prieš 50 mln. metų Eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. Manoma, kad tuo laiku Šiaurinė Europos dalis buvo vientisa žemė, dar vadinama Fenoskandija. Baltijos jūros gintaras iš minėtų spygliuočių sakų susidarė per 2 mln., įgaudamas įvairias formas, spalvas ir kartais „priglausdamas“ įvairias fosilijas.

Anot mokslininkų, „gintaro spalvas ir jo skaidrumą įtakojo ištekėjusiuose sakuose įvykusios permainos: iš skaidrių sakų garavę lakieji elementai juose galėjo suformuoti daugybę dujų mikroburbuliukų, kurie sakus „sudrumstė“ (geltonasis gintaras)“. Šiam procesui vykstant ypač intensyviai galėjo susidaryti itin daug (iki 1 mln. šių burbuliukų) ir taip susidarė baltasis gintaras. Melsvas gintaro atspalvis atsirado kai į dirvožemyje nukritusius sakus pateko pirito (FeS2) priemaišos. Beje, melsvo atspalvio gintaro randama rečiausiai. Juodasis gintaras susidarė sakams stipriai susimaišius su dirvožemiu, žaliasis – su augalų dalelėmis.

Pagal natūralią gintaro gabalų formą nustatomi gintaro formavimosi procesai. Jie būna vidinės arba išorinės kilmės. Vidinės kilmės gintaras susiformavo sakams užpildžius plyšius medžio viduje, bei tarp žievės ir kamieno, o išorinės – sakams gausiai tekant iš pažeistų vietų.

Įdomiausi gintaro lašai yra „Gintarinės ašaros“, kurios susiformavo sakų lašams atitrūkus nuo bendros kamienu tekėjusios sakų srovės. Nustatyta, kad periodiškas sakų srautas guldavo sluoksniais – tokiuose gabaluose dabar daugiausia randama inkliuzų.

Inkliuzas (lot. inclusus) – gintare sustingę gyvi organizmai (dažniausiai bestuburiai, bet išaiškinta ir stuburinių). Juose esantys augalai ir gyvūnai taip užkonservuoti prieš 50 mln. metų. Apie 86% inkliuzų sudaro vabzdžiai, apie 12% vorai, 1,5% kiti gyvūnai, 0,5% – augalai. Nustatyta, kad gintaro inkliuzuose DNR išliko net per 2 mln. Metų. Inkliuzų aptinkama bet vaiskiame, sluoksniuotame (varvekliniame) gintare, susidariusiame sakams periodiškai sunkiantis iš pažeistos medžio vietos. Jie būna prilipę prie skystų sakų gilesnio sluoksnelio paviršiuje, iš viršaus apgaubti naujos ištekėjusios sakų porcijos. Rečiau pasitaiko inkliuzų sluoksnelių viduje; tai arba smulkūs vabzdžiai, ten pakliuvę sakams tekant bei maišantis arba, priešingai, stambūs, pradūrę jau apdžiūvusio sluoksnelio paviršių bei įklimpę į jo vidų. Masyviame, įvairiaspalvio rašto gintare inkliuzų būna labai retai (apie 0,1% iš visų inkliuzų).

Daugiausia tai stambūs, kietašarviai vabzdžiai, arba bent deformuotų, sutrintų vabzdžių dalys. Į gintarą vabzdžiai patekdavo daugiausia dėl vienokio be kitokio atsitiktinumo: nublokšti vėjo ( smulkūs arba menkai skraidantys), užlieti skystų sakų ant kamieno bei pan. Gintaro sakai turėjo daug lakių nemalonaus kvapo terpenų, kurie nubaidydavo vabzdžius.

Dauguma vabzdžių į gintarą patekdavo gyvi. Patekęs į sakus, vabzdys labai greitai nugaišdavo; jį nunuodydavo terpeniniai junginiai. (žr. 3 pvz.),(žr. 4 pvz.)

4 pav. Gintare sustingęs vabzdys

Pajūrio gyventojai be kitų verslų užsiėmė ir gintaro rinkimu. Pradžioje jie rinko ant kranto išplautą gintarą, vėliau išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį iš jūros. Vėliau ėmė gaudyti tinklais, seklesnėse vietose specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą iš marių dugno graibė kesele – iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą. Toks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių Nerijoje. Pajūryje gintaras renkamas ir šiandien.

GINTARINIAI PAPUOŠALAI

Akmens amžiuje pajūrio gyventojai ypač nešiojo gintarinius papuošalus. Juos Pamarių kultūros gyventojai mėgo nemažiau už vidurio neolito gyventojus. Narbet kultūros papuošalai buvo labai panašūs, kaip serijinės gamybos dirbiniai. Jie buvo skirti mainams. O Pamarių kultūros gyventojai taip pat gamino šiuos papuošalus, bet jie buvo skirti ne mainams. Tik pavieniai kai kurių jiems būdingų formų papuošalai patekdavo į tolimesnius kraštus.
Pajūrio gyventojų kuriami papuošalai tuomet buvo gan paprasti įmantrūs. Pati natūraliausia ir tuo pačiu paprasčiausia jų forma buvo pakabučiai. Tai buvo labiausiai paplitusi gintaro dirbinių rūšis. Todėl ankstyvajame bei viduriniąjame neolite jie sudarė didelę papuošalų dalį. Pakabučiai – tai dažniausiai stori, pailgi gintaro gabaliukai, vienu kiek siauresniu galu. Jų paviršius paprastai apgludintas, tačiau nepoliruotas. Be to, pakabučius kartais puošdavo duobutėmis bei taškeliais. Ankstyvosios Pamarių kultūros pakabučiai buvo ploni, labai elegantiškų formų, taip pat ornamentuoti. Vėlyvojoje Pamarių kultūroje pagausėjo visai neapdirbtų pakabučių, nes žmonės labiau ėmė vertinti pačią medžiagą, o ne formą. Tuo metu įsigalėjo natūralaus gintaro gabaliukai su skylute pakabinti.(žr. 5 pav.) Antras populiarus papuošalas buvo sagutė(žr. 6 pav.). Ji buvo ovali, plokščiu paviršiumi, gaubta užpakaline puse, kurioje išgręžta skylutė. Sagutės paviršius kartais nugludintas ryškiomis facetėmis. Dažniausiai jos skersmuo buvo 1,2 – 2 cm, bet kartais jis siekė net 4,7 cm. Jomis būdavo apsiuvami drabužių pakraščiai, arba sagutės buvo suveriamos su vamzdeliniais karoliais. Vamzdeliniai karoliai taip pat buvo labai paplitęs papuošalų tipas, nors sunkiai pritaikomas prie natūralios gintaro sakų formos. Šie karoliai buvo labai plonomis sienelėmis, įvairaus ilgio, retkarčiais pastorinpats viduriu, poliruoti. Jie buvo su skylute, gręžta iš abiejų pusių. Grandys dažniausiai buvo gaminamos iš neskaidraus margo gintaro. Jos gerai nugludintos, apvaliomis briaunomis, su iš abiejų pusių gręžta didele skyle. Pamarių kultūra yra išlaikiusi bei gintarinį skridinį, papuoštą taškų kryžma. Skridinio paviršius plokščias, lygiai nupoliruotas, taškiukai ryškūs, apatinė dirbinio pusė gaubta.

5 pav. Kaklo papuošalas

GINTARO PANAUDOJIMAS MEDICINOJE

Lietuva – gintaro kraštas. Toks įprastas teiginys net neverčia susimąstyti, kas slypi po juo, kaip su juo susiję krašto gyventojai. Atsakyti į šiuos klausimus daug kuo padeda mus pasiekę istoriniai šaltiniai.

Dažnai, vos tik sunegalavus, iškart griebiamasi vaistų, ir tik vienas kitas žmogus naudoja paprastesnes, galinčias padėti profilaktikos priemones ar gydymo priemones.

Seniausiais laikais, kai prie Baltijos jūros pradėjo kurtis gyvenvietės, pakrantėse gintaro būdavo daug daugiau, negu dabar. Šviesi, saulę primenanti, gelsvų atspalvių, rankoje šilumą skleidžianti, lengvesnė už akmenį medžiaga domino žmones nuo seno. Imta manyti, kad ji gali apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo pavadinimas „gint – aras“ („ginti“, „saugoti“). Taip žiloje senovėje atsirado amuletai, kurių randama pajūryje buvusiose gyvenvietėse.

Prieš du tūkstančius metų nusidriekė Gintaro kelias per Europą. Juo gintaras keliaudavo net iki dabartinės Graikijos ir Italijos. Senovės Romoje už gintaro gabaliuką buvo galima nusipirkti vieną vergą. Tikėta, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo). Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir jų vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys nešiodavosi delnuose.

Viduramžiais gintarinius karolius nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų nesveiką geltonumą iš kūno“. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą(žr. 7pav.). Tik po to, kai šis gydymo būdas nebepadėdavo, žmonės kreipdavosi į vaistinę. Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams. Tikėta, kad toks mišinys gali išgelbėti net nuo maro.

7 pav. Apyrankė iš gintaro

Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės, padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną. Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi šiltai keletą savaičių.

Dar keletas to meto patarimų ir „persergėjimų“, išlikusių iki mūsų dienų:

  • Gintaro karolius privalo nešioti auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.(žr. 8 pav.)

8 pav. Karoliai iš gintaro

  • Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.
  • Gydant skaudančią ausį, reikia pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau – jos vidų.
  • Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.(žr. 9 pav.)

9pav. Gintarinis rožančius

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs mokslo pakilimas suaktyvino ir eksperimentus su gintaru. Imta labiau domėtis jo chemine sudėtimi, ieškoti įvairesnių gintaro pritaikymų žmonių gyvenime būdų. Jau keletą dešimtmečių Rusijoje atliekami gintaro gydomųjų savybių tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad gintaro rūgštis, kurios būna nuo 3 iki 8 procentų skaidriame gintare, iš tikrųjų yra biostimuliatorius, kuris aktyvina žmogaus organizmą. Atlikta daug bandymų ir pasiekta gerų rezultatų derinant gintaro rūgštį su augaliniais preparatais, gautais iš vaistažolių. Pamažu tokios profilaktikos bei gydymo priemonės tampa vis populiaresnės. Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina pasitarti su gydytoju.

Gintaro gydomąją jėga galite išbandyti ir patys:

  • Jeigu skauda galvą, vietoj tabletės mažu gintaro gabaliuku lengvai pamasažuokite smilkinius. Tai palengvina savijautą ir sergant gripu.
  • Didelius spuogus, skausmingas votis galima gydyti tose vietose ant odos dedant gintaro.
  • Gintaro pasidėjus po čiužiniu, atsikratysite kamuojančios nemigos, streso.
  • Jeigu pavargo akys, įdėmiai žiūrėkite į gintarą, nenukreipdami nuo jo žvilgsnio. Tuo pačiu tai bus ir gera meditacija, palengvinanti mąstymą.
  • Jei jaučiate nuolatinį nuovargį, palaikykite delne gintaro gabalėlį. Tai palengvina savijautą turint širdies negalių, o išsekus padeda atstatyti jėgas.
  • Susirgę gerklės uždegimu, pridėkite prie skaudančių vietų gintaro, apvyniokite kaklą skarele ir taip pabūkite.

IŠVADOS

  1. Išnagrinėjusi Baltijos gintaro susidarymo istoriją, įrodžiau, jog jis susiformavo Eoceno periodu, prieš 50 mln.metų, kad jis senas organinės kilmės mineralas.
  2. Gintarą žmonės ir šiandien renką rankomis, taip pat jį galima gaudyti ir specialiais tinklais. Gintaras buvo naudojamas galvos, sanarių skausmams gydyti.
  3. Gintaras pasižymi didele spavų įvairove, tačiau tikroji jo spalva yra šviesiai geltoną.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

  1. Bubnys.J .,,Gintaras‘‘ – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,1957m.
  2. Katinas.V. ,,Baltijos Gintaras‘‘- Vilnius,1983m.
  3. Gintaras. Prieiga per internetą: http://www.pgm.lt/gintaras/gint_gydomoji_galia.htm
  4. Prieiga per internetą: http://www.ambergallery.lt/lt/disp.php?itm=lt_amber%2Flt_amber_12

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jei tam neprieštaraujate, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti interneto naršyklėje ištrindami įrašytus slapukus. Sutinku Sužinoti daugiau