Srautinių transliacijų karai: Kaip niekada anksčiau stiprėjanti konkurencinga rinka

Srautinės transliacijos televizija tapo mūsų visų kasdienybe. Grįžtate namo iš darbo ar mokyklos, atsisėdate ir prisijungiate prie vienos iš daugybės siūlomų transliacijos paslaugų. Patikrinate, kas naujo „Netflix”, „Hulu” ar „Amazon Prime”. Kartais pasijuntate, kad naršote daug ilgiau, nei ketinote, todėl įsijungiate seną mėgstamą programą. Tačiau jums gali kilti klausimas, kaip šios srautininės transliacijos paslaugas teikiančios įmonės uždirba pinigus? Ar jūsų 9,99 doleriai per mėnesį tikrai daro tam įtakos? Srautinio transliavimo paslaugos dažniausiai remiasi OTT (angl. Over the Top) arba SVOD (prenumeratos) verslo modeliu. Tai reiškia, kad visos paslaugos teikiamos naudojantis internetu. Naudodamosi internetu, vaizdo transliacijos paslaugas teikiančios bendrovės gali apeiti tradicinius transliavimo reikalavimus. Tai naujesnis verslo modelis, kurio pagrindas – ryšių su klientais palaikymas. Ir, sprendžiant iš pajamų, šis verslo modelis puikiai veikia. Tačiau konkurencija yra arši, todėl būtina nuolat tobulėti. Dauguma paslaugų dabar siūlo kokias nors išskirtines laidas, kurių niekur kitur nėra. „Netflix” netgi svarsto galimybę išplėsti savo pasiūlą įtraukiant tiesiogines sporto transliacijas ir iš anksto įrašytas rungtynes – tai sveikintinas patobulinimas visiems sporto  ir lažybos gyvai gerbėjams. 

Ieškoti mėgstamų laidų ar jas kurti?

Ankstyvosios transliacijos paslaugos susidūrė su problemomis, susijusiomis su teisėtu turinio teikimu žiūrovams. Pavyzdžiui, „YouTube” turėjo užtikrinti autorių teisių įstatymų laikymąsi ir pašalinti juos pažeidžiančius vaizdo įrašus, o tai vis dar yra problema, kurios jie negali atsikratyti, nes vartotojai nuolat apeina teisės aktus, kad išvengtų pažeidimų. Transliacijos paslaugų tiekėjai gauti turinį gali dviem būdais. Transliavimo paslaugų tiekėjai gali įsigyti programų transliavimo teises. Taip jie gali teisėtai teikti programas savo naudotojams – tai yra vienas iš seniausių būdų, kurį galima vadinti sindikacija.

Tačiau kai kurios srautinės transliacijos paslaugų bendrovės nusprendė pakelti kartelę. Jos perėmė programavimą į savo rankas ir pradėjo kurti turinį. Daugelis transliacijos paslaugų tiekėjų, pavyzdžiui, „Netflix” ir „Hulu”, ėmėsi pačios kurti turinį platinimui, už kurį, be viso kito, sutaupo nuo 30 iki 50 %, atsižvelgiant į televizijos studijų antkainį.

Apskritai turinio kūrimas dažnai kainuoja brangiau nei transliavimo teisių pirkimas. Tačiau tai pasirodė naudinga tokioms bendrovėms kaip „Netflix“. Nors bendrovei gali būti sunku užsidirbti, ji gali uždirbti daugiau pinigų, prodiusuodama populiarius serialus, tokius kaip sensacingas „Squid game” (liet. „Kalmaro žaidimas”)

Kaip jie uždirba pinigus?

Senas posakis sako: „Pinigai uždirba pinigus”. Norėdamos išlikti populiarios, srautinio transliavimo bendrovės turi kurti arba gauti „virusinį” turinį. Tam išleisdamos didžiąją dalį savo uždirbamų pinigų, jos vis skatina žmones grįžti į savo platformas. Pritraukdami daugiau vartotojų, transliavimo paslaugų tiekėjai įvairiais būdais uždirba daugiau pajamų.

Daugelis srautinio translavimo paslaugų laikomos prenumeruojamomis vaizdo pagal pareikalavimą paslaugomis arba SVOD paslaugomis. Už naudojimąsi jomis žmonės moka užsisakydami prenumeratą. Jei jos nesiūlo prenumeratos, jos parduoda vietą reklamuotojams. Tokios platformos kaip „YouTube” daugiausia uždirba iš AVOD (angl. Advertising-based Video On Demand), t. y. užsakomųjų vaizdo įrašų reklamos. Šį metodą taiko ir kai kurios didesnės transliacijos paslaugų įmonės.

Kai kurie modeliai yra dviejų pirmiau išvardytų modelių hibridas. Pavyzdžiui, „Hulu” turi pigesnį prenumeratos planą, kuriame rodomos reklamos, todėl jie uždirba pinigus iš abiejų pajamų formų. Tai leidžia jiems maksimaliai padidinti pinigų srautą. Jie taip pat gali uždirbti pinigų „nuomodami” turinį, kaip tai darė senosios vaizdo įrašų parduotuvės. Transakcinis užsakomasis vaizdo įrašas, arba TVOD, reiškia, kad vartotojai gali sumokėti vienkartinį mokestį už vaizdo įrašo peržiūrą. Šį metodą taiko „Amazon” ir „Apple TV”. Daugelis filmų gamybos bendrovių taip pat pereina prie šio metodo. 

Kas laimėjo šį mūšį?

Turėdami tiek daug skirtingų transliacijos paslaugų, galime svarstyti, kas laimi transliacijos paslaugų mūšį? Tai galime išsiaiškinti pažvelgę į jų užimamą rinkos dalį. Nors „Netflix” dominavo daugelį metų, šiuo metu kitos programos ne daug atsilieka. „Netflix” užima apie 20 proc. rinkos dalies, o „Amazon” – 16 proc. Pirmąjį penketuką užbaigia „Hulu” (13 %), „HBO Max” (12 %) ir „Disney+” (11 %). 

Kas kelia pavojų transliacijos paslaugoms?

Tai vienas iš klausimų, į kuriuos vis sunkiau atsakyti. Sparčiai tobulėjant technologijoms, dauguma žmonių turi įrenginius, kuriais galima transliuoti aukštos kokybės turinį. Atrodo, kad svarbiausias kriterijus šiuo metu yra originalus turinys.

Vienas iš geriausių to pavyzdžių – „Quibi”. „Quibi” buvo neilgai gyvavusi transliacijos paslauga, kurioje buvo parduodamos trumpos laidos. Galbūt esate apie ją girdėję, nes žmonės tikėjosi, kad tai bus kita „Netflix”. Tačiau „Quibi” susidūrė su viena didele problema: žmonėms nepatiko jos kuriamas turinys. Šiais laikais srautinio transliavimo paslaugoms privalu išlaikyti pranašumą turinio kreivės atžvilgiu. Jei transliacijos paslauga nekuria gerų laidų, tikriausiai nemokėsite už jų žiūrėjimą. Jų kelionė baigėsi tuo, kad „Roku” įsigijo jų laidų programą už, kaip patvirtina kai kurie šaltiniai, „gerokai” mažiau nei 100 mln. dolerių.

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jei tam neprieštaraujate, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti interneto naršyklėje ištrindami įrašytus slapukus. Sutinku Sužinoti daugiau