INFORMACINIAI KAUPIKLIAI

1. INFORMACINIAI  KAUPIKLIAI

Prieš išjungiant kompiuterį reikalingą informaciją ir savo svarbius duomenis reikėtų įrašyti į energetiškai nepriklausomą atmintį, kadangi išjungus kompiuterio maitinimą visa esanti informacija operatyvinėje atmintyje pradingsta. Vienas iš būdų išsaugoti informaciją yra įrašyti ją į įvairius informacinius kaupiklius. Pirmieji informacinaii kaupikliai buvo diskiniai, dėl to pirmoji Microsoft operacinė sistema vadinosi DOS (Disk Operation System) – diskine operacine sistema. Pagrindinė šių kaupiklių paskirtis – ilgalaikis informacijos saugojimas. Šiuo metu yra daug įvairių diskinių ir ne diskinių irenginių. Juose sukauptai informacijai skaityti reikalingi specialūs įtaisai. „Vadinasi, reikia išorinių įrenginių, kurie padėtų kaupti ir laikyti kompiuterio tvarkomą ar sutvarkytą informaciją. Ir tokie įrenginiai paprastai vadinami išorine kompiuterio atmintine arba tiesiog informacijos kaupikliais. Išorinės ir vidinės atmintinės trūkumai ir privalumai atvaizduoti paveiksle nr. 1.

1 pav. Vidinės ir išorinės atmintinės palyginimas

„Kaupikliai pagal informacijos įrašymo ir skaitymo technologiją skirstomi į magnetinius, optinius ir magnetinius-optinius. Į magnetinių kaupiklių laikmenas informacija (1 arba 0) įrašoma permagnetinant laikmenos paviršių dengiančios feromagnetinės medžiagos mikrosritis“ [2]. Į optinių kaupiklių laikmenas informacija įrašoma mechaniškai arba lazerio spinduliu pakeičiant laikmenos paviršiaus mikrosričių šviesos atspindžio koeficientą, o į magnetinių-optinių kaupiklių laikmenas – lazerio spinduliu ir magnetiniu lauku pakeičiant laikmenos mikrosričių įmagnetinimo kryptį ir šviesos poliarizacines savybes.

Magnetiniai kaupikliai skaito informaciją matuodami laikmenos mikrosričių įmagnetinimo kryptį, optiniai kaupikliui – atsispindėjusio nuo laikmenos mikrosričių lazerio spindulio intensyvumą, o magnetiniai optiniai kaupikliai – atsispindėjusios šviesos poliarizaciją. Informacija įrašoma į vieną arba į abi laikmenos puses, kai kada net į kelis jos sluoksnius (pvz., DVD).

2. LANKSTŪS DISKELIAI

Lankstūs magnetiniai diskeliai dar vadinami disketėmis arba angl. Floppy Disk (FD). Daugelis šios kartos jaunimo dar yra matę diskelį ir žino, kad jame gali būti įrašyta bet kokia informacija. Šiuo metu diskeliai individualių vartotojų namuose yra beveik nebenaudojami, nes yra naujesnių, patogesnių bei tobulesnių informacijos laikiklių. Jei dar prieš maždaug tris metus buvo galima nusipirkti kompiuterį su diskelių skaitymo įtaisu, tai pastaruoju metu tokia įranga nebeįeina į kompiuterio sudedamąją sistemą.

Šie diskeliai būna skirtingų matmenų ir talpos. Labiausiai paplitę 3,5 colių diskeliai, turintys 1,44MB talpumą. Po truputi diskeliai praranda savo populiarumą kaip priemonė pernešti informaciją nuo vieno kompiuterio prie kito, kai jie nėra sujungti į bendrą tinklą. Tokių diskelių minusai yra mažas patikimumas ir nedidelis diskelio talpumas. Be to, šių diskelių kaupiklis veikia labai lėtai. „Jo kreipimosi trukmė yra 100 – 500ms, o informacijos perdavimo sparta – tik apie 30 KB/s“. Pliusai yra FDD mechanizmų (FDD – įrenginys, naudojantis keičiamus lanksčius magnetinius diskelius)  ir pačių diskelių pigumas, o „taip pat jų universalumas, jų dažnai prireikia įvairioms tvarkyklėms užkrauti ir programuoti BIOS‘ui“.

2.1 LANKSČIŲJŲ DISKELIŲ SANDARA

Lankstieji diskeliai turi kietą plastikinį apvalkalą – voką, kurio viršuje yra metalinė sklendė: ją truktelėjus galima pamatyti patį diskelį – ploną apskritą blizgančią plokštelę. Diskelio paviršius padengtas ferolaku. Jis suskirstytas į koncentrinius takelius, pastarieji dar padalyti į sektorius. Visa tai reikalinga tam, kad lengviau ir greičiau būtų galima rasti diskelyje įrašytą informaciją. Takelių ir sektorių skaičius priklauso nuo diskelio kokybės, informacijos kodavimo būdo, skaitymo ir rašymo įrenginio tipo ir pan.  Diskeliuose sukauptai informacijai skaityti ir jai įrašyti reikalingas specialus įrenginys – diskelių skaitymo įtaisas, arba tiesiog diskasukis.

2 pav. Lanksčiojo diskelio sandara

Diskelis yra kišamas į plyšį kompiuterio sisteminiame bloke etikete į viršų (3 pav). Nereikia stumti diskelio per stipriai. Jei jis nelenda, reikėtų patikrinti, ar diskelis neapverstas, ar nepažeistas, netgi ar diskasukyje nėra kito diskelio.

Įdėtas į diskasukį diskelis gali būti naudojamas informacijai skaityti ar įrašyti. Tuomet jis sukamas kelių šimtų apsisukimų per minutę greičiu. Diskasukio galvutė slenka takeliais, kol randamas reikiamas –  tas, iš kurio norima skaityti ar į kurį norima įrašyti. Naudojamos abi diskelio pusės, todėl diskasukis turi dvi galvutes. Dar vienas patogus elementas – blokatorius. Tai mažytis langelis diskelio kampe: jį galima užverti ir atverti. Atvėrus langelį, diskelis bus užblokuotas – bus galima tik skaityti jame sukauptą informaciją, ir neįmanoma nei naujos įrašyti, nei esamos keisti ar jos pašalinti. Tai patogu, kai diskelyje įrašyta svarbi informacija ir vartotojas nori apsidrausti, kad informacija atsitiktinai nebūtų ištrinta ar kitaip sugadinta. Diskelis išimamas paspaudžiant kaupiklio mygtuką ir tik užgesus kaupiklio indikatoriui. Diskelius reikia saugoti nuo dulkių, aukštų temperatūrų, elektromagnetinių laukų, neliesti jų darbinio paviršiaus.

3. KOMPAKTINIAI DISKAI

Kompaktinis diskas (angl. Compact Disc, sutrumpintai CD) – tai yra optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti. Iš pradžių kompaktiniai diskai buvo naudojami muzikai klausyti. Milijonai mažyčių taškelių išdeginama disko paviršiuje. „Šie išdeginimai saugo muziką bitų pavidalu. Kiekvienas išdeginimas saugo vieną muzikos bitą. Išdeginti danteliai atspindi mažiau šviesos nei sidabrinis disko paviršius. Silpnas lazerinis spindulys yra siunčiamas į diską per dvipusį veidrodį, ir sensoriai registruoja skirtumus tarp šviesos atspindžių kaip nuliukus ir vienetukus. Kompaktinių diskų privalumas – tai puiki muzikos kokybė. Skaitymo metu programinė įranga netgi gali koreguoti klaidas, kurias sukelia pirštų žymės ant disko“.

Augant šio formato populiarumui ir universalizuojant jo pritaikymą, 1985 metais muzikinis kompaktinis diskas buvo pritaikytas kompiuterinės informacijos saugojimui ir pavadintas CD-ROM, kas reikštų „tik skaitoma atmintis“ (Compact Disc – Read Only Memory). CD-ROM duomenys yra saugomi sektoriais, kurie skaitomi nepriklausomai, kaip ir iš kieto disko. Ilgus metus duomenų perkėlimui naudojama buvo disketė, tačiau greitai ji neatitiko grafinės medžiagos naudojimo ir „Windows“ aplinkos poreikių, ypač instaliuojant didelės apimties programas. CD-ROM programų gamintojams ir platintojams buvo daug pigesnis, programas instaliuoti tapo daug greičiau ir pigiau, be to, klaidų koregavimo mechanizmu aprūpinta CD-ROM plokštelė tapo visuotinai priimtina ir tapo dominuojančia priemone duomenų perkėlimui, perdavimui ir pernešimui.

Tačiau šie diskai buvo kuriami nenumatant, kad juos reikės naudoti kompiuterių informacijai saugoti, todėl jie buvo optimizuoti skaitmeninio garso įrašams saugoti. Juos kuriant buvo iškeltas uždavinys – diske sutalpinti valandos trukmės HiFi kokybės garso įrašą. Pradėjus taikyti šiuos diskus kompiuterijoje iškilo begalės trūkumų. Dėl to buvo pradėta kurti nauji diskų standartai, didinamas duomenų perdavimo greitis. Buvo sukurta daug CD modifikacijų, tai CD-ROM/XA, VIDEO CD, CD-Extra, CD-I, CD-R, CD-RW, Photo CD. Tai laikinai patenkino vartotojų poreikius ir dabar CD įrenginiai faktiškai yra neatsiejama asmeninių kompiuterių periferijos dalis.

Kompaktinės plokštelės dažniausiai naudojamos kompiuterio programinei įrangai, kompiuterinėms enciklopedijoms, informacijos archyvams, mokomosioms programoms, telefonų knygoms saugoti. Nemaža jų dalis skiriama žaidimams.

Pagal įrašymą CD būna vienkartinis (į CD-ROM diską informacija įrašoma gamykloje, į CD-R diską informaciją vieną kartą gali įrašyti naudotojas) ir daugkartinis (CD-RW) informacijai įrašyti ir ištrinti kelis tūkstančius kartų. Pagal informacijos formatą (failų sistemą) – būna audio diskai – CD-DA ir duomenų diskai – CD-ROM .

3.1 CD-R  IR CD-RW  DISKAI

CD-R diskai yra nebrangūs, duomenys juose saugomi gana patikimai. Į tuščius diskus informacija įrašoma negrįžtamai lazerio spinduliu pradeginant veidrodinį disko sluoksnį dengiančius dažus.

CD-R kompaktinius diskus galima skaityti su kompaktinių diskų grotuvais ir CD-ROM įrenginiais, bet informacijos juose šiais įrenginiais pakeisti negalima. Tai yra naudinga, kai reikia pagaminti daug disko kopijų už žemą savikainą, bet nenaudinga, kai kopijų skaičius yra mažas.

Vienkartinis kompaktinis diskas CD-R gaminamas iš polikarbamidinio plastiko, kuris dengiamas organinių dažų sluoksniu informacijai įrašyti, šviesą atspindinčiu metalo sluoksniu (pvz. aliuminio lydinio) informacijai skaityti ir apsauginiu lako sluoksniu . Lazerio spindulys gali pakeisti dažų sluoksnio šviesos absorbcijos laipsnį. Padidintas CD-R disko fragmento pjūvis pavaizduotas 4 paveiksle.

4 pav. CD-R fragmento pjūvis

CD-RW diskai naudojami informacijai laikinai saugoti ir perrašyti. „Juose esančią informaciją galima keisti lazerio spinduliu laikinai pakeitus kristalinę disko paviršiaus mikrosrities būseną (atspindinčią lazerio spindulį) į amorfinę (sugeriančią lazerio spindulį) ir atvirkščiai“ .

Daugkartinį kompaktinį diską CD-RW sudaro: pagrindas, šviesą atspindintis sluoksnis, informacinis sluoksnis ir apsauginis sluoksnis. Pagrindinė šios struktūros dalis – informacinis sluoksnis. Jį sudaro: sidabras, indis, antimonis, telūras (Ag-In-Sb-Te). Tai keičiantis savo fazę sluoksnis. Trumpam lazerio spinduliu įkaitinus mikro sritį, ji pakeičia savo būseną – iš amorfinės į kristalinę, įkaitinus dar kartą sritis grįžta į pradinę būseną iš kristalinės į amorfinę. Informacijos nuskaitymo metodas yra labai paprastas ir pagrįstas tuo, kad amorfinė medžiagos būsena yra neskaidri, o kristalinė atvirkščiai – skaidri, grįžtančiojo lazerio spindulio intensyvumas priklauso nuo informacinio paviršiaus fazės. Informacija skaitoma, kaip ir CD-ROM arba CD-R kaupikliuose, matuojant atsispindėjusios mažos galios lazerio šviesos intensyvumą. CD-RW disko struktūra pavaizduota 5 paveiksle.

5 pav. CD-RW fragmento pjūvis

Šio tipo diskai gamybos metu yra suformatuojami. Tai yra jų neskaidriame dažų sluoksnyje yra suformuotas 0,6-0,7um spiralinis takelis (griovelis), kuris ir „rodo kelią“. Šiame takelyje informacija įrašoma galingu lazerio spinduliu, kuris išdegina skylutes iki atsispindinčiojo sluoksnio. „Informacija skaitoma mažos galios spinduliu, matuojant atsispindėjusios šviesos intensyvumą. Šviesos srauto pokytis atsiranda lazerio spinduliui einant per duobutės kraštą, yra koduojamas vienetu, o nekintantis šviesos srautas – nuliu. Informacijos įrašymo patikimumui padidinti tarp dviejų vienetų daromas mažiausiai dviejų nulių tarpelis“ .

Pirmieji 6 mm prie skylės nenaudojami informacijos įrašymui – tai disko „laikymo“ zona. Sekantys 4 mm – turinio lentelė, toliau – 33 mm pločio zona, į kurią įrašomi duomenys. Tai pagrindinė kompaktinio disko zona, kuri užsibaigia 1 mm pločio užbaigiamaisiais takeliais, ir 3 mm pločio kraštinė zona, į kurią taip pat nerašoma informacija. CD kaupiklių laikmenoje telpa apie 600 MB informacijos.

Pagrindinis trūkumas – CD-R diskelyje įrašytos informacijos negalima pakeisti. Privalumas yra gana žema vieno disko savikaina. „Didžiausias optinių diskų trūkumas – ilgesnė kreipimosi trukmė (dėl sunkios skaitymo įtaiso galvutės). Tobulėjant optinių kaupimo įtaisų technologijoms, buvo sukurti keli optiniai informacijos įrašymo būdai. Pirmasis angliškai vadinamas WORM (write once, read many – „rašyti vieną kartą – skaityti daug kartų“) antrasis – WMRA (write many, read  always – „rašyti daug kartų – skaityti nuolatos“) .

3.2 DVD DISKAI

Susidūrus su CD talpumo problemomis 1995 metais buvo nuspręsta priimti vieningą naujos kartos, didelio tankumo optinių diskų formatą – DVD. „DVD yra optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti. Originaliai DVD diskas buvo skirtas aukštos kokybės vaizdo ir garso filmams platinti, sutrumpinimas frazės – „digital video disk“ (skaitmeninis video diskas), vėliau įgavęs platesnę paskirtį – saugoti ir platinti ne tik filmus, bet ir kitus duomenis, įrašytus skaitmenine forma, ir buvo pervadintas „digital versatile disk“ (skaitmeninis universalus diskas). DVD disko išvaizda paprastai identiška kompaktiniam diskui (žiūrėti 6 pav).

DVD diske gali būti saugomi filmai – vaizdas ir garsas (DVD-Video), aukštos kokybės garsas (DVD-Audio) bei duomenys skaitmeniniu formatu (DVD-Data). DVD diskai gali būti DVD-ROM (tik skaitymui, įrašytas konvejeriu), DVD±R/RW (R – įrašomas vieną kartą (Recordable), RW – perrašomas daug kartų (ReWritable)) bei DVD-RAM (tiesioginės kreipties perrašomas (random access rewritable)). Įrašymo įrenginys DVD-R/RW diskams skiriasi nuo naudojamo DVD+R/RW diskams, todėl įsigyjant diską reikia žinoti turimo įrenginio tipą. Įrašyti ar perrašyti DVD-R/RW ar DVD+R/RW diskai gali būti skaitomi nepriklausomai nuo įrenginio tipo.

Duomenys diske gali būti įrašyti į vieną ar abi puses, po vieną ar du sluoksnius kiekvienoje pusėje. Vizualiai DVD-ROM’o talpa gali būti nustatoma apžiūrint disko puses. Dvisluoksnė pusė dažniausiai aukso spalvos, viensluoksnė pusė – sidabrinės, kaip kompaktinis diskas. DVD-ROM diskai yra gaminami, spausdinami panašiai kaip CD. Šviesą atspindintis paviršius sidarbo ar aukso spalvos. Jie būna vienpusiai viensluoksniai, vienpusiai dvisluoksniai, dvipusiai viensluoksniai ir dvisluoksniai. DVD įrašymo įrenginiai atsirado Japonijoje 2000 metais, veliau ir visame pasaulyje, su jau pažįstamom kovom dėl vieno ar kito formato dominavimo rinkoje. DVD įrašymo įrenginiai turi specialų įrašymo elementą, gali naudoti vieną ar abi disko puses. Disko talpa matuojama GB per pusę:

• „Į DVD-R diskus galima įrašyti iki 4,7 GB panašiu būdu kaip ir į CD-R diskus. Formatas palaikomas DVD Forumo. Įrašytas ir išbaigtas diskas bus nuskaitomas daugumos DVD-ROM grotuvų.
• Į DVD-RW diskus galima įrašyti iki 4,7 GB panašiu būdu kaip ir į CD-RW diskus. Formatas palaikomas DVD Forumo.
• Skaityti DVD-RAM (dabartinės specifikacijos versija 2,1) diskams reikalinga speciali įranga (DVD-RAM diskai dažniausiai naudojami su specialiais įdėklais – „kartridžais“). Didžiausia talpa – 9,4 GB (4,7 GB kiekvienoje pusėje).
• DVD+R palaiko iki 16x greitį. Kaip ir DVD-R įrašomas vieną kartą. Formatas palaikomas DVD+RW Alianso.
• DVD+R DL, kitaip – DVD+R9 – dvisluoksnis DVD+R. Talpina iki 8,5 GB duomenų.
• DVD+RW – kaip ir DVD-RW – perrašomas DVD diskas, palaikantis iki 4x greitį. Talpa kaip ir DVD-RW – 4,7 GB. Formatas palaikomas DVD+RW Alianso“.

Didelis DVD ir CD talpumų skirtumas susidaro DVD technologijoje naudojant ne 780nm (CD technologija), o 640nm ilgio bangos lazerį. Trumpesnės bangos lazeris geriau tinka mažesnių ir labiau sutankintų pitų skaitymui, todėl gana nežymiai sutrumpinus lazerio spindulio bangos ilgį, gautas net 7 kartus didesnis talpumas. Optinė galvutė buvo patobulinta panaudojus linzes su aukštesniu apertūros laipsniu, kas leido tiksliau sufokusuoti lazerio spindulį. Vizualiniam palyginimui toliau pateikta CD ir DVD fragmentų padidinti vaizdai (7 pav.).

7 pav. Detalus CD-ROM ir DVD padidintų fragmentų vaizdas

3.3 BLUE-RAY DISKAI

Blu-ray Diskas arba kitaip BD (angl. blue ray – mėlynas spindulys ir disc – diskas) – tai optinis diskas, skirtas informacijos įrašymui ir saugojimui, dažniausiai aukštos raiškos vaizdui. Blu-ray standartas buvo sukurtas įmonių, kuriančių buitinę elektroniką ir kompiuterius, grupės, kurios svarbiausias vaidmuo atiteko įmonei Sony. Ši kūrėjų grupė pateko į asociaciją Blu-ray (BDA). Palyginus su pagrindiniais konkurentais HD DVD, vienoje Blu-ray disko pusėje telpa daugiau informacijos – 25, vietoj 15 gigabaitų, tačiau jis yra brangesnis.

Blu-ray pavadinimas kilo naudojamo trumpesnio bangos ilgio. 405nm mėlynos spalvos (techniškai – mėlynai violetinio) lazeris leidžia įrašyti ir nuskaityti kur kas daugiau duomenų, nei DVD, kuris turi tuos pačius fizinius duomenis, tačiau įrašymui ir nuskaitymui naudoja ilgesnės bangos lazerį – raudoną (640nm) .

8 pav. Panasonic Blue-ray diskas, 50 GB talpos

4 USB RAKTAS

Norint perduoti, pernešti ar pasidalinti vis didesniais informacijos kiekiais vienu iš būtiniausių kompiuterio įrenginių tapo USB prievadas. USB atmintinių populiarėjimą lėmė tai, jog joms nereikia papildomų adapterių. Universalioji jungtis (USB) jau tapo neatsiejama kompiuterių dalimi. Per USB dabar prie kompiuterio jungiami spausdintuvai, skeneriai, išoriniai diskiniai kaupikliai, skaitmeniniai fotoaparatai.

„USB raktas (šiuolaikinė novatoriška informacijos laikmena „flash“) – atmintinė, mažas  nešiojamasis įrenginys, kurio pagalba galima nešioti bei laikyti didžiulius informacijos kiekius be kompiuterio. Jis yra prijungiamas prie kompiuterio USB prievado. „Panašiai kaip standusis diskas, USB „flash“ atmintinė saugo informaciją, be to naudojant „flash“ atmintinę galite lengvai perkelti informaciją iš vieno kompiuterio į kitą. USB „flash“ atmintinių dydžiai ir formos skiriasi bei gali saugoti informaciją gigabaitais“ . Šiais laikais jų talpa jau siekia apie 160GB.  USB atminties raktai gali būti unikalaus dizaino. Šios nešiojamos atmintinės yra pritaikytos nešioti ant diržo, vietoj raktų pakabuko, ant rankos kaip laikrodis, kaip rašiklis, kaip MP3 grotuvas (9 pav.).

Šios atmintinės gali būti vadinamos įvairiai: flash atmintinė, flash kortelė ir skaitytuvas, USB atmintinė, USB flash atmintinė, USB atminties raktas, stiliaus atmintinėmis, miniatiūrinėmis atmintinėmis, raktų grandinės atmintinėmis, raktų atmintinėmis ir atminties raktais.

9 pav. USB atmintinių gausa

Flash-Drive nėra diskiniai kaupikliai. Šiuose kaupikliuose informacija įrašoma į elektriškai perprogramuojamą flash-ROM tipo mikroschemą. „Gerokai anksčiau šio tipo mikroschemos pradėtos naudoti sisteminėse plokštėse BIOS informacijai saugoti. Šiuo metu – tai patogiausias kaupiklis informacijos pernešimui iš kompiuterio į kompiuterį“.

5  KIETASIS DISKAS

HDD (Hard Disk Drive) yra vadinamasis kietasis diskas. Kietuoju jis vadinamas neatsitiktinai. HDD diskai yra hermetiškai uždaryti įrenginio viduje ir sudaro kartu su HDD mechanika ir elekronika neatsiejamą visumą. HDD yra pagrindinė kompiuterio informacijos saugykla. Šiuolaikinių HDD įrenginių talpumas viršija 750GB viename įrenginyje. „Yra begalė šių įrenginių formatų: nuo mikro-drive (micro hard drive), kurių dydis apie 0.85“ colio iki 1.5“, 2.5“ ir kol kas populiariausių 3.5“ kietųjų diskų“.

10 pav. Vienas pirmųjų kietųjų diskų, pagamintas IBM

Diskų įrenginys paprastai įmontuojamas sisteminiame kompiuterio bloke. Nors jis paprastai įtaisytas pačiame kompiuteryje, tačiau laikomas išorine atmintine (diskų savybės tokios pat kaip ir diskelių). Diskų įrenginį sudaro keletas kietų (iš to kilo ir pavadinimas) neįsimagnetizuojančių (aliumininių, stiklinių ar pan.) diskų, užmautų ant bendros ašies, kelios skaitymo bei įrašymo galvutės, „plaukiojančios“ ant oro pagalvėlių, tiksli mechaninė dalis. Visa tai apgaubta sandariu korpusu. „Diskai sukasi gana greitai – kelių tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu. Informacija į diską įrašoma panašiai kaip ir į diskelį“. Šiuose diskuose jau galima sukaupti nemažai informacijos. Gaminami ir nešiojami diskų įrenginiai, kurie patogūs dirbant su dideliu kiekiu informacijos, numatytos perkėlinėti į atskirus kompiuterius.

5.1 KIETOJO DISKO SANDARA

Paprastai diskas turi keletą besisukančių plokštelių, kurių abiejose pusėse magnetinės galvutės gali rašyti ir skaityti duomenis. Dažniausiai, kiekviena plokštelės pusė turi savo atskirą galvutę, taigi galvučių būna dukart daugiau nei plokštelių. Plokštelėje yra apskritimo formos magnetiniai takeliai. Sutartą kiekį informacijos (dažniausiai 512 baitų) talpinanti takelio dalis vadinama sektoriumi. Visi skirtingose plokštelėse, bet tokiu pat atstumu nuo sukimosi ašies, (vienas virš kito) esantys takeliai kartu sudaro cilindrą. Senesnio tipo diskai turėjo vienodą sektorių skaičių visuose cilindruose, todėl arčiau centro esančioje plokštelės dalyje informacijos tankis būdavo didesnis. Naujesni diskai (maždaug nuo 1990 m.) išoriniuose cilindruose turi daugiau sektorių. Siekiant išsaugoti suderinamumą su senesne įranga, jie, jei reikia, tiesiog imituoja „virtualias“ galvutes ir vienodą skaičių sektorių turinčius cilindrus. Šiuo atveju, konfigūruojant BIOS, galima nustatyti bet kokį galvučių, cilindrų ir sektorių cilindre skaičių (jei tik neviršijamos pačios BIOS ribos ir reali disko talpa). Visa ši imituojama struktūra nebeatspindi fizinės informacijos organizacijos ir naujesniems adresavimo režimams nebereikalinga.

Kai diskas neveikia magnetinės galvutės guli ant disko paviršiaus. Diskui sukantis, oro srautas jas pakelia ir, darbo metu, galvutė disko neliečia. Dideliame aukštyje ar šiaip labai žemo slėgio sąlygomis naudojami specialūs diskai sandariu korpusu, nes trūkstant oro (pvz., esant labai aukštai), galvutė gali nukristi ant disko ir jį sugadinti.

Įprastai išjungiant diską, galvutės patraukiamos į duomenų nesaugančią disko sritį (angl. landing zone) ir ten nusileidžia. Staiga dingus maitinimo įtampai galvutė dažnai nukrenta ant duomenis saugančios srities, kai kada ją sugadindama (prarandami duomenys). Bet kuriuo atveju nusileidimas ant paviršiaus kenkia ir pačiai galvutei, todėl disko įjungimų – išjungimų skaičius yra ribotas (pavyzdžiui, Maxtor DiamondMax diskui jis yra maždaug 50 000). Siekiant prailginti amžių, kai kuriuose naujausiuose modeliuose sustojant diskui galvutės ant jo nenuleidžiamos.

Įprastinio kietojo disko korpusas nėra sandarus ir turi „kvėpavimo angą“, per kurią susilygina vidaus ir išorės slėgiai. Disko korpusas saugo nuo dulkių ar kitų išorinio poveikio veiksnių .

11 pav. Kietojo disko vidus. Padidinus matyti, jog besisukančių plokštelių ir slankiojančių  galvučių yra kelios.

6 KITI INFORMACINIAI KAUPIKLIAI

Tape Streamer – tai įrenginiai įrašantys informaciją į magnetinę juostelę. Šių įrenginių paskirtis – didelės apimties informacijos rezervinis kopijavimas. Šiuos įrenginius dažniausiai naudoja serveriai tam, jog būtų galima atlikti „back-up“ kietųjų diskų duomenų kopijavimą. Šiuolaikinių TS įrenginių vienos kasetės talpumas siekia iki 320GB ir daugiau. Paskutiniu metu jie panašiai kaip kietieji diskai jungiami į RAID masyvus, greičio padidinimui, nes šiuolaikiniuose serveriuose tiek padaugėjo duomenų, kad dažnai administratoriai nespėja per vieną parą išsaugoti visų duomenų. O duomenis būtinai reikia išsaugoti ir sudubliuoti kiekvieną dieną.

SyQuest, iOmega ir kiti – tai įrenginiai naudojantys didelės talpos keičiamus kietuosius magnetinius diskelius. Šie įrenginiai buvo pozicionuojami kaip FDD įrenginių pakaitalas. Maksimalus diskelių talpumas siekia 4,7GB. Bet dėl savo brangumo ir didelės nesuderinamų tarpusavyje standartų įvairovės taip ir neprigijo personaliniuose kompiuteriuose.

Optomagnetiniai diskai – tai diskai, kurie naudoja kombinuotą optinį skaitymą ir magnetinį informacijos rašymo metodus. Šių diskų paskirtis – pernešti didelius informacijos kiekius tarp kompiuterių, bet dėl didelės kainos ir standartų įvairumo šie diskai plačiai nepaplito. Maksimalus talpumas siekia iki 2GB .

Magnetinių-optinių (CD-MO) kaupiklių diskuose yra temperatūrai jautrių, tam tikra kryptimi įmagnetintų oksidų sluoksnis. Informacija įrašoma įkaitinant lazerio spinduliu disko mikrosritis iki Kiuri taško ir stipriu magnetiniu lauku pakeičiant dalelių įmagnetinimo kryptį. Dalelių įmagnetinimo kryptis ir poliarizacinės mikrosrities savybės parodo, kas buvo įrašyta – vienetas ar nulis. Įrašyta informacija skaitoma optiniu imtuvu, analizuojančiu atsispindėjusio lazerio spindulio poliarizaciją .