Nebrangus ir praktiškas automobilis: ar viskas taip paprasta?
Prie gyvenimo aplinkybių nederantys gabaritai, padėtį visuomenėje žymintis prekių ženklas ir visa įmanoma įranga, dalis kurios taip ir liks niekuomet nepanaudota. Toks gali būti naujo automobilio pasirinkimas. Tačiau jis gali būti ir visiškai kitoks – pragmatiškas, apgalvotas bei visiškai atitinkantis poreikius.
Racionaliausiu variantu ilgą laiką buvę B segmento mažieji modeliai pamažu užleidžia vietą panašaus dydžio miesto visureigiams, kurių pasiūla plečiasi sparčiau, nei pirkėjai geba išmokti jų pavadinimus. Išskirtinis stilius, manevringumas, patogi sėdėsena, nedidelės degalų sąnaudos ir kompaktiškumas padėjo pritraukti tūkstančius tokių modelių, kaip „Ford Puma“, „Toyota Yaris Cross“ ar „Mazda CX-3“, pirkėjų, tačiau asortimentui pildantis išryškėjo ir naujos tendencijos.
Rinkoje įsitvirtino ir ne tokie blizgūs, bet ne mažiau patikimi bei komfortiški, praktiškumu išsiskiriantys SUV modeliai. „Dacia Duster“ ėmė skinti apdovanojimus, tarsi iš naujo atgijo jau beveik 40 metų istoriją skaičiuojantis „Suzuki Vitara“ modelis ir netgi tokie rinkos naujokai, kaip britų kilmės MG ZS, ėmė sulaukti vis daugiau dėmesio. Kokie yra šių modelių privalumai?
Mėgstantiems paprastumą
Ilgametis automobilių žurnalistas Renaldas Gabartas atkreipia dėmesį, kad visuomet bus pirkėjų, kuriuos tenkina minimalus saugų vairavimą ir pakankamą komforto lygį užtikrinantis pagalbinių sistemų paketas. Anot apžvalgininko, tokiems žmonėms labiausiai patinka gerai žinomi, laiko patikrinti sprendimai.
„Akivaizdus tokių šiek tiek paprastesnės konstrukcijos automobilių privalumas yra ir senesnius laikus primenanti jų kaina. 30 tūkst. eurų daugumai naujų modelių yra tapusi įprasta startine suma, o nesivaikant naujausių madų paprastesnį automobilį galima įsigyti ir už 20 tūkst. Tokie modeliai puikiai patenkins tiek privačių pirkėjų, tiek įmonių poreikius“, – komentuoja pašnekovas.
Naujutėlį, gamyklos apsauginėmis plėvelėmis uždengtą automobilį galima nusipirkti ir už dar šiek tiek patrauklesnę sumą, tačiau tai bus mažieji A ir B segmento hečbekai. Tokio automobilio ribos – keturi keleiviai salone ir du nedideli lagaminai bagažinėje.
Populiarumo neprarandantys kompaktiški SUV modeliai viršija minėtą 20 tūkst. eurų ribą, tačiau ir jų pritaikymas yra gerokai platesnis. Greta universalumo pridėjus dar ir mažesnes degalų sąnaudas įvairiomis sąlygomis užtikrinančią hibridinę pavarą, tokie subalansuotu kainos ir kokybės santykiu pasižymintys modeliai, kaip „Dacia Duster“, „Suzuki Vitara“ ar „Renault Captur“, atlieps daugelio vairuotojų poreikius tiek mieste, tiek už jo ribų.
Elektrifikacija – tik į naudą
R. Gabartas pastebi, kad hibridinės pavaros yra natūralaus progreso liudijimas, tad jos puikiai dera net ir konservatyvesniems pirkėjams skirtuose automobiliuose. Svarbiais kriterijais, anot pašnekovo, šiuo atveju išlieka kaina, tokių sistemų efektyvumas ir sklandus veikimas.
„Jeigu įmanoma, rekomenduočiau išbandyti kuo daugiau to paties modelio versijų ir tuomet išsirinkti tinkamiausią. Galbūt nepatiks mechaninės pavarų dėžės ir švelniojo hibrido sistemos veikimas, tačiau prigis visiškas hibridas su automatine transmisija ar sužavės kažkuris kitas derinys“, – komentuoja žinomas žurnalistas.
Pradinę automobilio įsigijimo kainą šiek tiek padidinanti hibridinė pavara atsiperka ilgalaikėje perspektyvoje. Priklausomai nuo eksploatavimo sąlygų, elektrifikacija leidžia iki 10 proc. nurėžti degalų sąnaudas renkantis švelnųjį hibridą ir maždaug 25 proc. – įsigyjant visišką hibridą.
Apskritai, elektrifikacija padeda išlaikyti konkurencingą B segmento visureigių ekonomiškumą. Pavyzdžiui, „Suzuki Vitara“ įsikraunantis hibridas (vidutinės sąnaudos – 5,6 l benzino 100 km nuvažiuoti) ekonomiškumu nedaug nusileidžia beveik 350 kg už šį modelį lengvesniam ir pastebimai mažesniam, tačiau tik benzininiu varikliu varomam „Hyundai i10“ (4,9 l/100 km) hečbekui. Dar blankesnis šis skirtumas atrodo įvertinus faktą, kad „Suzuki“ visureigis turi degalų sąnaudas įprastai šiek tiek padidinančią keturių varančiųjų ratų sistemą.
Ieško visureigiškų bruožų
Nors klimato pokyčiai gramzdina į užmarštį šaltas lietuviškas žiemas ir jos jau nebėra tokios atšiaurios, anot R. Gabarto, viskam norintys būti pasiruošę pirkėjai ir toliau žvalgosi visureigiškų bruožų. Vieni privalumai, kaip antai 217 mm siekianti „Dacia Duster“ prošvaisa, pastebimi plika akimi, o kiti, pavyzdžiui, „Suzuki Vitara“ įdiegta galimybė užfiksuoti tolygų sukimo momento paskirstymą visiems keturiems ratams, labiau juntami kelyje.
„Dabar nedaugeliui reikia tokio pravažumo, kokiu išsiskyrė, pavyzdžiui, nuotaikingasis „Suzuki Jimny“. Retai kas pas mus su šiais automobiliais važiuoja į tikrą bekelę ar tampo priekabas, todėl ir poreikio pirkti rėminį visureigį beveik nebeliko. Vidutinio, dažniausiai tik pakeliui į sodybą nuo asfalto nuvažiuojančio vairuotojo poreikius dabar patenkina elektroninės sistemos“, – komentuoja R. Gabartas.
Siekdami pasiūlyti mažesnę kompaktiškųjų miesto visureigių kainą gamintojai vis dažniau apskritai atsisako keturių varančiųjų ratų sistemų. Pavyzdžiui, tokio pasirinkimo dabar nėra „Škoda Kamiq“, „Volkswagen T-Cross“ ar „Hyundai Bayon“ kataloguose.
Ne imituojamu, o tikru pravažumu šiame segmente išsiskiria būtent „Suzuki Vitara“ ir „Dacia Duster“ – abu ne tik gali būti komplektuojami su keturių varančiųjų ratų pavaromis, bet ir turi pasirenkamus jų valdymo režimus. Su dviem pastaraisiais modeliais gebėjimais bekelėje galėtų varžytis nebent į kitą kainų kategoriją patenkantis „Jeep Renegade“.