Ko reikia, kad mūsų vaikai mokytųsi išties moderniai?

Ingrida Stankevičienė, „Microsoft Lietuva“ švietimo programų vadovė, „Infobalt“ Švietimo ir žmogiškųjų išteklių komiteto pirmininkė

Naujų mokslų metų pradžia – puiki proga palyginti, kaip Lietuva atrodo kitų šalių švietimo sistemų kontekste, ir pasvarstyti, ar šalies mokyklose mes iš tiesų mokome būsimus Lietuvos lyderius.

Švietimas yra labai svarbus veiksnys, darantis įtaką valstybių konkurencingumui bei ekonominei gerovei, todėl ne viena pasaulinė organizacija reitinguoja šalių švietimo sistemas įvairiausiais pjūviais. Deja, Lietuva nepatenka į jokių su švietimu susijusiu reitingų viršūnes, nors mėgstame girtis turį labiausiai išsilavinusią darbo jėgą.  Štai Jungtinių Tautų ataskaitų pagrindu sudarytame Socialinės pažangos indekse (Social Progress Index) neseniai buvo įvertintos visos pasaulio šalys. 2012 m. reitingo viršūnėje buvusi Suomijos švietimo sistema 2016 m. nusileido į penktą vietą. Reitingo viršūnėje šiuo metu yra Rytų Azijos šalys su Pietų Korėja pirmoje vietoje, po jos seka Japonija, Singapūras ir Honkongas. Visose šiose šalyse švietimo sistemos skatina mokinius pirmiausia už pastangas, o ne už įgimtus gabumus, turi aiškiai apibrėžtus mokymo tikslus, taip pat čia labai stipri kiekvieno asmeninės atsakomybės ir atskaitomybės kultūra. Tai turėtų būti pirmas signalas mūsų švietimo sektoriaus strategams.

Antrasis signalas – neseniai Pasaulio ekonomikos forumo atnaujintas pagrindinių darbdaviams 2020 m. reikalingų įgūdžių dešimtukas.  Pirmasis penketukas atrodo taip: kompleksinis problemų sprendimas; kritinis mąstymas; kūrybiškumas; komandos valdymas ir bendradarbiavimas. Į akis itin krinta tai, kad dėl skaitmenizacijos ir automatizacijos mirštant daugeliui tradicinių profesijų, kūrybiškumas iš 2015 m. įgūdžių dešimtuko paskutinės vietos pakilo į trečią. Mūsų pasaulis ir darbo rinka keičiasi itin greitai, bet ar mūsų mokyklose į tai iš tiesų atsižvelgiama?

Susidaro įspūdis, kad Lietuvos švietimo sistema gyvuoja nepaisydama pokyčių pasaulyje ir minėtų tendencijų.   Bendrojo lavinimo sistema taip ir nebaigta reformuoti, nes įtakingesni ar gudresni mokyklų vadovai išsisuko nuo reformos, išsimušdami leidimą persivadinti į ilgąsias gimnazijas. Laukinė kova už krepšelius atvedė prie perpildytų mokyklų su stipriais vadovais ir pedagogais bei merdinčių mokyklų ten, kur kovoje dėl mokinių koją pakišo vietovės demografija arba įtakos trūkumas.  Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje visi pamiršo, kad mokykla yra vaikams, kad tai nėra dar viena tyki pelkė, norintiems ramiai sulaukti pensijos. Atrodo, kad mažai suaugusiųjų šiandien galvoja, kad šių dienų vaikai – šiek tiek kitokie nei per dešimt metų. Užaugę su technologijomis, internetu, jie visai kitaip vartoja informaciją, mokosi naujus dalykus. Dabartinė, senom tradicijom paremta mūsų mokymo programa jiems neįdomi ir ne vienas šiandienos moksleivis jaučiasi švaistantis savo laiką. Liūdina tai, kad nėra ženklų apie permainas – dabartinės vyriausybės planuose mokymo programų atnaujinimas numatytas tik 2018 metais.

Todėl šiandien mokyklų modernizavimas dažniausiai užsibaigia langų, stogų keitimu bei sienų perdažymu. Galime pasidžiaugti, kad randasi vis daugiau modernių ir išmanių klasių, bet vien to nepakanka. Labai liūdna, kai klasės su modernia įranga atsiranda norint užsidėti varnelę, kad tokia klasė mokykloje yra. Technologijų mokyklose vis dar trūksta, bet dar labiau trūksta norinčių ir galinčių jas išnaudoti mokymo procese.  Modernios kompiuterinės klasės daugeliu atvejų tik egzistuoja ir nepateisina potencialo, nes mokyklos vadovybė, mokytojai labai dažnai nesuinteresuoti įdėti pastangų sužinoti ir iš tiesų išmokti, kaip įtraukti technologijas į kasdienį mokymo procesą. Šiandien pagrindinis pedagogo motyvatorius – kursų baigimo sertifikatas. Užsidedama varnelė, popierėlis nugula į atestavimo segtuvą ir viskas tuo baigiasi.  Esame papuolę į užburtą ratą: ten kur daug mokinių ir, atitinkamai, pinigų, yra lėšų ir technologijoms, ten mokytojai perkrauti darbu ir sunkiai gali atrasti laiko papildomiems mokymams. Ten kur nėra mokinių, nėra nei pinigų, nei modernių klasių, nėra ir poreikio mokyti kitaip, nes visiems tiesiog reikia išgyventi.

Atrodo, kad mes Lietuvoje esame labai giliai pamiršę, kad mokytojas visais laikais ir visose kultūrose buvo, yra ir bus viena garbingiausių profesijų. Mokytojas yra sodininkas, kuris puoselėja ir augina kartą nuo kurios priklausys mūsų visų gyvenimas.  Vadinasi, mes – valstybė ir visuomenė – turime užtikrinti, kad mokytojas būtų pakankamai sotus ir galėtų pastoviai mokytis pats, nes jo rankose – visų mūsų likimas.  „Microsoft“ jau daugelį metų pripažįsta šią priklausomybę ir stengiasi padėti mokytojams visame pasaulyje parengti tokią jaunąją kartą, kuri drąsiai ir kūrybingai imtųsi atsakomybės už mūsų planetą. Mes puikiai suprantame, kad technologijos niekada nepakeis mokytojo, tačiau technologijos kuo puikiausiai gali prisidėti prie darbdaviams reikalingų įgūdžių vystymo bei labai palengvinti mokytojo darbą.

Lietuvoje turime tris labai aktyvias „Microsoft“ technologijų parodomąsias mokyklas, o šiemet ten dirbančių mokytojų – „Microsoft“ technologijų ekspertų skaičius ūgtelėjo nuo 26 iki 35. Tai pedagogai, kuriais turėtume didžiuotis: jie savo noru gilinasi į technologijas, bando jas integruoti į savo mokomus dalykus ir moko savo moksleivius tų įgūdžių, kurių jiems prireiks ateityje. Taip iš lėto gimsta modernių mokytojų bendruomenė Lietuvoje.

Ko reikia, kad viskas vyktų greičiau? Tiesiog prisiminkime, kad mokykla yra vaikams. Paklauskime pačių vaikų kaip jie nori būti mokomi, kaip jų nuomone turėtų būti organizuojamas mokymo procesas.  Optimizuokime mokinių skaičių klasėse ir mokyklose, perskirstykime krūvius mokytojams ir leiskime jiems užsidirbti, užuot mėtę išgyvenimo paketėlius tarp streikų. Kuo greičiau aktualizuokime mokymo programas, mokytojus vertinkime ne tik pagal atestavimui kaupiamų segtuvų storį ir svorį, bet ir pagal moksleivių, tėvų ir kolegų vertinimus.

Nustokime demonizuoti informacines technologijas iš vienos pusės ir nedarykime iš jų supermokslo iš kitos.  Mūsų vaikams tai nesuprantama. Jiems tai tiesiog priemonė, kuri padeda atlikti kažką, kuri leidžia pasiekti norimą rezultatą. Todėl jos turi būti integruotos į visą mokymo procesą, o per informatiką reikėtų mokyti vaikus programavimo ir algoritmavimo pagrindų.

Technologijas reikia tiesiog įsileisti į mokyklas. Apibrėžkime taisykles ir leiskime mokiniams pamokose naudoti savo kompiuterius, susitarus kokie įrankiai bus reikalingi mokyklos mokymo procese. Brangių ar sudėtingų programinių sprendimų čia nereikia, pavyzdžiui, „OneNote“ klasės bloknotas leis kaupti atskirų dalykų pamokų medžiagą, dalytis ja su klasės moksleiviais, kurti E. portfelius, talpinti ir rasti namų darbams reikalingą informaciją, čia pat juos atlikti ir atiduoti jas mokytojui patikrinti. Mokytojo darbą palengvins ir naujas „Microsoft Classroom“ sprendimas, kuris suteikia galimybę mokytojui iš vieno puslapio dirbti su visomis savo klasėmis ir moksleiviais. Šioje aplinkoje integruotas ir „OneNote“, čia galima skirti užduotis ir jas įvertinti, skirti testus. Be to, pedagogikos ekspertai reabilitavo žaidimus, todėl šiemet į klases  atkeliauja praktiškai visiems moksleiviams pažįstamo žaidimo „Minecraft“ speciali versija mokykloms, leisianti žaidimo metu mokytis daugybės dalykų – geometrijos, architektūros, istorijos, darbo komandoje, situacijų ir problemų analizės, planavimo bei kūrybiškumo.

Ir galiausiai, liaukimės įrodinėti, kad mokytojams darbas pamokoje su technologijomis – neįkandamas dalykas. Neįžeidinėkime mokytojų! Visi jie protingi, išsilavinę ir šiuolaikiški žmonės, kurie gyvena šiuolaikiniame pasaulyje ir kasdien patys susiduria su technologijomis. Jiems tereikia paaiškinti kaip visa tai panaudoti pamokoje ir parodyti kaip šiuolaikiniai įrankiai palengvina mokytojo darbą ir taupo laiką. Todėl nebesidangstykime mokytojais, bijančiais technologijų. Šiandien jos visur –  tiek mūsų, tiek vaikų gyvenime. Jei pensininkai, kai jiems pensijas ėmė pervedinėti į banko sąskaitas, nesukėlė valstybės perversmo, kodėl mokykla ir mokytojai, nešantys itin svarbų indėlį į mūsų vaikų ateities pagrindų formavimą, dėl menamos technologijų baimės turėtų būti palikti įstrigę praėjusiame  amžiuje?