Kas labiausiai priklausomas nuo ekranų ir kaip paprasta kartoninė dėžutė keičia įpročius
Ar paprasta kartoninė dėžutė gali bent trumpam atitraukti nuo išmaniojo telefono? Daugelis tik nusišypsotų išgirdę tokią mintį, tačiau „Telia“ socialinė iniciatyva įrodė priešingai. Panevėžyje vykę Ryšio dėžės bandymai atskleidė, kad būtent simboliniai veiksmai dažnai tampa pirmu žingsniu keičiant ekranų naudojimo įpročius.
Simbolis, kviečiantis atsitraukti
Ryšio dėžė – tai „Telia“ kampanijos simbolis, raginantis bent valandą per dieną atsitraukti nuo telefonų ir daugiau dėmesio skirti tiesioginiam bendravimui su artimaisiais. Iniciatyvos esmė paprasta: telefonai dedami į dėžę, o laikas skiriamas gyvam pokalbiui ar bendroms veikloms. Šias dėžes nemokamai galima atsiimti visuose „Telia“ salonuose.
„Tyrimai rodo, kad net 87 proc. žmonių tikrina telefoną bendraudami su artimaisiais. Norėjome parodyti, kad šis įprotis palietė ne tik jaunimą, bet ir suaugusiuosius. Kartais tereikia nedidelio simbolinio žingsnio, kad suprastume, kaip svarbu būti čia ir dabar“, – sako „Telia“ Įvairovės ir įtraukties vadovė Julija Markeliūnė.
Eksperimentas mokykloje: kas labiau prilipę prie ekranų – vaikai ar tėvai?
Panevėžio Šaltinio progimnazijos mokytoja Greta Šukienė nusprendė išbandyti šią iniciatyvą su 7c klasės mokiniais. Pradžioje vaikai į ją žiūrėjo skeptiškai, tačiau greitai įsitraukė, o eksperimentas tapo netikėtu atradimu ne tik jiems, bet ir jų šeimoms.
„Mokiniai pasakojo, kad kai telefonai atsidurdavo dėžėje, dažniausiai būtent tėvai nerimaudavo labiausiai – vis žvilgčiodavo į dėžę, ar nepraleido žinutės ar skambučio. Tai tapo savotišku veidrodžiu visai šeimai“, – pasakoja mokytoja.
Pasak jos, kai kurios šeimos dėka šios iniciatyvos prisiminė seniai pamirštus stalo žaidimus, išėjo pasivaikščioti ar tiesiog daugiau kalbėjosi. Tačiau kartu atsiskleidė ir liūdnesnė pusė – ne visur tam atsiranda laiko.
Panevėžio socialinių paslaugų centre – iš nerimo į įprotį
Dar viena vieta, kur Ryšio dėžė prigijo – Panevėžio socialinių pokyčių centras. Čia, pasak socialinės darbuotojos Irmos Morkuckienės, dėžė tapo kasdienės veiklos dalimi.
„Iš pradžių visi jautė nerimą – atrodė, kad būtinai ką nors praleisime. Bet laikui bėgant tai tapo įpročiu. Žmonės greičiau atsipalaiduoja, daugiau bendrauja, o telefonas virsta tik įrankiu, o ne dėmesio centru“, – dalijasi darbuotoja.
Jos teigimu, skirtumas tarp telefono padėjimo į stalčių ir į Ryšio dėžę yra psichologinis: pastarasis veikia kaip priminimas apie pasirinkimą būti čia ir dabar.
Kas lemia sėkmę?
Kaip pastebi tiek mokytojai, tiek socialiniai darbuotojai, Ryšio dėžės sėkmė priklauso ne nuo pačios dėžės, o nuo bendruomenės noro keistis. Ten, kur žmonės jau turėjo stiprų tarpusavio ryšį, dėžė jį sustiprino. O kur to ryšio trūko, ji tapo priminimu apie prarastas galimybes.
Skaičiai rodo, kad problema išties aktuali: 88 proc. lietuvių netaiko jokių ekrano naudojimo apribojimų, o 51 proc. yra turėję konfliktų dėl telefono naudojimo su šeimos nariais.
Mažas žingsnis dideliems pokyčiams
„Ši iniciatyva parodė, kad telefonas jau seniai nebėra tik įrankis – jis tapo siena tarp mūsų ir aplinkinio pasaulio. Ryšio dėžė padeda tą sieną pamatyti ir bent trumpam ją nustumti“, – sako Julija Markeliūnė.
Ar kartoninė dėžutė gali pakeisti įpročius? Pasirodo – taip, jei už jos slypi nuoširdus noras keistis.