Ar prisimenate savo pirmąją Nokia
Ar prisimenate, kokie buvo jūsų pirmieji Nokia telefonai, ir kodėl jų taip norėjote? Jeigu pažvelgtumėte į bet kurią Kalėdinę ar kitokią šventinę akciją, raginančią remti beglobius vaikus, išpildyti jų svajones ir pamatyti, ko jie trokšta, jūs tikrai galite pastebėti ir tendenciją, susijusią su telefonais.
Mažieji svajotojai svajoja apie mobilųjį telefonai, tačiau matosi, kad jiems galbūt net netiktų visi Nokia telefonai. Vaikams reikia ne tik batų, striukių ir maisto, bet ir telefonų, ypač, jeigu niekada anksčiau jų neteko turėti. Vaikai sako: „noriu, nes visi kiti turi, o iš manęs šaiposi“. Taigi, Nokia telefonai, ar bet kurie kiti, tampa priklausymo tam tikram socialiniam luomui, išraiška. Tai reiškia, kad vaikams labai svarbu ne tik patenkinti būtinuosius poreikius, bet ir priklausyti tam tikrai klasei. Tačiau tai pastebėti galima ir kitokiuose pavyzdžiuose. Juk net ir studentai kartais valgo itin prastą nemaistingą maistą, kai už turimus pinigus galėtų pavalgyti tikrai daug žuvies, daržovių. Tačiau jie pasirenka patenkinti kitus poreikius, ne fizinius – o tuos, kurie leidžia priklausyti kažkokiai klasei. Galbūt įsigyjamas madingas firminis drabužis, rodantis stilingumą, o galbūt skiriama pinigų už įėjimą į tam tikrą klubą, kur renkasi kažkokia bendruomenė. Taigi, mes ne visada patenkiname savo būtinuosius poreikius, nes būtinieji gali pasirodyti visai kiti, tie, kuriuos psichoanalitikai jau vadintų nebe „ego“, o aukštesne pakopa.
O dabar grįžkime prie telefonų. Ar jūsų Nokia telefonai pigiau, turėti vaikystėje, reiškė tik malonumą naudotis funkcijomis, ar tai buvo ir socialinė išraiška?
Greta, 24 metų
Prisimenu, kad visa klasė jau turėjo telefonus, pirmoji jį įsigijo Giedrė. Keista, nes ji buvo nelabai turtinga, tačiau, kai ji pasirodė su mobiliuoju telefonu, ji tarsi tapo kažkokia klasės žvaigžde. Berniukai stumdydavosi ir norėdavo pažiūrėti, kaip jis veikia. Giedrė kai kam duodavo pasinaudoti. Tad, kas keisčiausia, telefoną įsigijo ir Žilvinas, berniukas iš asocialios šeimos. Ir staiga mes, kurie anksčiau visada būdavome tarsi kažkuo aukštesni, tapome žemesni. O aš niekaip negalėjau įtikinti tėvų, kad ir man reikia tokio stebuklo. Kitas dalykas, net ir pati nemaniau, kad jo reikia. Tačiau daugėjant vaikų, turinčių telefonus, ėmiau zirzti tėvams, jog ir man reikia telefono, nesvarbu, kokios yra Nokia telefonai kainos. Kai gavau jį, tada tik pradingo kažkoks nerimas, tačiau ypatingo pakylėjimo nejaučiau. Jį tikriausiai jautė tie, kurie buvo patys pirmieji, tarsi privilegijuoti, įsigiję telefonus.
Albertas
Man tėvai telefoną nupirko antroje klasėje, kai mūsų kaime dingo viena mergaitė, grįždama vakare namo. Aišku, ją paskui surado, ir netgi gyvą, bet tada visas kaimas sunerimo ir visiems ėmė vaidentis, kad tuoj kažkas pagrobs vaikus. Dėl to mus su sese veždavo į mokyklą, ir pasiimdavo iš jos. O Nokia telefonai, kaina tada dar buvę gana brangūs, mums buvo suteikti taip pat kaip pagalba, galimo pavojaus atveju. Taigi, kai kartais tekdavo pareiti iš mokyklos, nes tėvai negalėdavo pasiimti, tada eidavau tą telefoną laikydamas rankoje. Nežinau, kodėl man atrodė tai saugiau – tarsi telefonas būtų koks revolveris. Nešdavausi jį, nes galvodavau, kad, jeigu kas nors mane puls, tai aš išsitrauksiu telefoną ir su juo paskambinsiu mamai arba į policiją – ir tada mane išgelbės. Ir štai, vieną kartą taip einant su rankoje atkištu telefonu, mane iš tiesų užpuolė. Tai nebuvo didelis užpuolimas, tiesiog vyresni vaikai iš kito kaimo mane apstojo ratu, apspjovė ir pareikalavo atiduoti savo telefoną, tai aš ir atidaviau.